Autorius Richardas Jacksonas, Naujienų, 25 m. balandžio 2022 d
Richard Milne ir Gray Southon komentarai
Karinė jėga nebeveikia, ji labai brangi ir sukelia daugiau žalos nei naudos.
Komentaras: Šią Anzako dieną renkantis paminėti žuvusius karius, verta prisiminti, kad iš karto po Pirmojo pasaulinio karo buvo plačiai tikimasi, kad tai bus „karas, kuris užbaigs visus karus“. Daugelis tų, kurie pirmą kartą susirinko viešai paminėti karo žuvusiųjų, įskaitant Europos laukuose kritusių jaunuolių motinas, seseris ir vaikus, mitinge sušuko „Niekada daugiau! jų atminimo renginių tema.
Nuo tada dėmesys karo žuvusiųjų atminimui, siekiant užtikrinti, kad niekam daugiau netektų kentėti karo metu, tapo nepaprasta veikla, apsiriboja Taikos įžadų sąjungos paveldėtojais ir Baltoji aguona šalininkai. Vietoj to, karai tęsėsi mirtinai reguliariai, o prisiminimas apie karą, kai kuriais akimis, tapo pilietinės religijos forma ir būdu paruošti visuomenę tolesniems karams ir vis didesnėms karinėms išlaidoms.
Šie metai – ypač aštrus momentas permąstyti karo vietą, militarizmą ir karo atminimo tikslą mūsų visuomenėje, ne tik dėl pastarųjų poros metų įvykių. Covido pandemija nusinešė daugiau nei šešių milijonų žmonių gyvybių visame pasaulyje ir sukėlė didelių ekonominių ir socialinių sutrikimų kiekvienoje šalyje. Tuo pačiu metu dėl klimato krizės nerimą keliančių miškų gaisrų, potvynių ir kitų ekstremalių oro sąlygų padaugėjo, nusinešančių tūkstančius mirčių ir kainuojančių milijardus. Pasaulio kariuomenė yra ne tik nenaudinga kovojant su šiomis grėsmėmis saugumui, bet ir yra viena iš didžiausių anglies dvideginio išmetimo šaltinių: kariuomenė sukelia nesaugumą, nes prisideda prie klimato atšilimo.
Galbūt dar svarbiau yra tai, kad vis daugiau akademinių tyrimų parodė, kad karinė galia tampa vis mažiau veiksminga valstybės valdymo priemonė. Karinė jėga tikrai nebeveikia. Stipriausios pasaulio karinės jėgos vis mažiau sugeba laimėti karus, net ir prieš silpniausius priešininkus. Nepakankamas JAV pasitraukimas iš Afganistano pernai yra bene ryškiausia ir akivaizdžiausia šio reiškinio iliustracija, nors turėtume prisiminti ir JAV karines nesėkmes Vietname, Libane, Somalyje ir Irake. Nepaisant 20 metų pastangų, Afganistane didžiausia karinė galia, kurią kada nors pažinojo pasaulis, nepajėgė sutramdyti nusistovėjusios sukilėlių armijos su šautuvais ir kulkosvaidžiais sumontuotais pikapais.
Tiesą sakant, visas pasaulinis „karas su terorizmu“ per pastaruosius du dešimtmečius pasirodė esąs didžiulis karinis nesėkmė, iššvaistęs trilijonus dolerių ir nusinešęs daugiau nei milijoną gyvybių. Niekur per pastaruosius 20 metų JAV kariuomenė nenuėjo kovoti su terorizmu, nepastebėjo saugumo, stabilumo ar demokratijos pagerėjimo. Naujoji Zelandija pastaruoju metu taip pat padengė karinių nesėkmių išlaidas – Afganistano kalvose žuvo gyvybių ir buvo sugadinta jos reputacija.
Tačiau Rusijos invazijos į Ukrainą nesėkmės yra labiausiai iškalbinga karinės jėgos, kaip nacionalinės galios įrankio, nesėkmių ir išlaidų iliustracija. Putinui iki šiol nepavyko pasiekti nė vieno savo strateginio ar politinio tikslo, nepaisant didžiulio Rusijos kariuomenės pranašumo. Strategiškai Rusijai nepavyko pasiekti beveik visų savo pradinių tikslų ir ji buvo priversta vis beviltiškesnės taktikos. Politiniu požiūriu invazija pasiekė priešingai, nei tikėjosi Putinas: NATO toli gražu neatgraso, o organizacija atgaivina, o Rusijos kaimynės stengiasi prie jos prisijungti.
Tuo pačiu metu tarptautinės pastangos nubausti ir spausti Rusiją nutraukti invaziją atskleidė, kaip giliai integruota pasaulinė ekonomika ir kaip karas kenkia visiems, nepaisant jų artumo prie kovų vietos. Šiandien praktiškai neįmanoma kariauti nepadarius didelės žalos visai pasaulio ekonomikai.
Jei taip pat atsižvelgtume į ilgalaikius karo padarinius kovojantiems asmenims, civiliams, kurie patiria kaip papildomą žalą, ir tiems, kurie tiesiogiai mato jo siaubą, tai dar labiau pakreiptų knygą prieš karą. Kareiviai ir civiliai, dalyvavę kare, kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo ir to, ką psichologai vadina „moraliniu sužalojimu“, ilgai po jo pabaigos, todėl dažnai reikia nuolatinės psichologinės paramos. Karo traumos kartoms kenkia asmenims, šeimoms ir ištisoms visuomenėms. Daugeliu atvejų tai sukelia giliai įsišaknijusią neapykantą tarp kartų, konfliktus ir tolesnį smurtą tarp kariaujančių pusių.
Šią Anzako dieną tylėdami pagerbdami karo žuvusius, galbūt turėtume apsvarstyti, kaip galėtume pasižadėti dirbti, kad užbaigtume karo rykštę ir militarizmo išlaidas. Paprasčiausiu lygmeniu karinė jėga neveikia ir yra tiesiog kvaila nuolat tęsti tai, kas taip dažnai nepavykdavo. Karinė jėga nebegali mūsų apsaugoti nuo didėjančių ligų ir klimato krizės grėsmių. Tai taip pat labai brangu ir akivaizdžiai daro daugiau žalos nei bet kokia nauda. Svarbiausia, kad karui yra alternatyvų: saugumo ir apsaugos formos, kurios nepriklauso nuo armijų išlaikymo; būdai, kaip pasipriešinti priespaudai ar invazijai be karinių pajėgų; konfliktų sprendimo būdai nenaudojant smurto; civilinės taikos palaikymo be ginklų rūšys. Šie metai atrodo kaip tinkamas metas permąstyti savo priklausomybę nuo karo ir pagerbti žuvusiuosius užbaigiant karą.
