Autorius Bradas Wolfas Bendrosios Sapnai, Sausio 15, 2023
[Redaktoriaus pastaba: Darbas siekiant užbaigti karą kartais atrodo kaip begalinis kopimas į kalną, kai nedidelis taikos judėjimas yra pralenktas ir pralenkiamas karinės pramonės kongreso akademinių tyrimų centro komplekso, skatinančio karo pasakojimą. Visada atsiminkime, mūsų pusėje yra du didžiuliai pranašumai – tiesa ir grožis. Šis gražus straipsnis tai pasako daug geriau nei aš. Šiuo atveju poezijos grožį sustiprina ir kiti autoriaus darbai – Bradas Volfas yra Zaporožės apsaugos projekto, rengiančio savanorių komandą, narys. Ukraina sustiprins atominės elektrinės, kuriai gresia karas, saugą.]
Karas yra melo kalba. Šalta ir bejausmė, ji kyla iš nuobodžių, technokratiškų protų, nusausinančių spalvų gyvenimą. Tai institucinis nusikaltimas žmogaus dvasiai.
Pentagonas kalba karo kalba. Prezidentas ir Kongresas kalba karo kalba. Korporacijos kalba karo kalba. Jie išlieja mus iš pasipiktinimo, drąsos ir grožio įvertinimo. Jie įvykdo sielos skerdynes.
Paimkite, pavyzdžiui, naujausią pranešti išleido Strateginių ir tarptautinių studijų centras (CSIS) pavadinimu „Pirmasis kito karo mūšis: karas su Kinijos invazija į Taivaną. Ši ekspertų grupė surengė 24 karo žaidimų, kurių metu Kinija įsiveržia į Taivaną, kartojimus. JAV ir jos sąjungininkės atsako. Rezultatas kiekvieną kartą: niekas nelaimi. Ne visai.
Šios pranešti valstybės,
„JAV ir Japonija praranda dešimtis laivų, šimtus orlaivių ir tūkstančius karių. Tokie nuostoliai pakenktų JAV pasaulinei pozicijai daugelį metų. Nors Taivano kariuomenė nepalaužta, ji stipriai nualinta ir palikta ginti pažeistą ekonomiką saloje be elektros ir pagrindinių paslaugų. Kinija taip pat labai kenčia. Jo karinis jūrų laivynas yra sugriautas, desantinių pajėgų branduolys sulaužytas, o dešimtys tūkstančių kareivių yra karo belaisviai.
Degradavo. Sugadinta ekonomika. Nuostoliai. Ataskaitoje kalbama apie didžiulį skaičių vyrų, moterų ir vaikų, nužudytų bombų ir kulkų, katastrofiškai sugriautos ekonomikos ir pragyvenimo šaltinių, daugelį metų nuniokotų šalių. Jame net nekalbama apie branduolinių medžiagų mainų tikimybę. Jos žodžiai neturi aštraus skausmo ir sielvarto dėl tokios tikrovės, negyvos, bedvasės. Šie zombiai-technokratai kariauja ne tik su žmonėmis, bet ir su protu, su žmogaus emocijomis.
Norint pasakyti tiesą, reikia poeto. Poezija atpažįsta ne idealą, o tikrąjį. Pjauna iki kaulo. Tai neklysta. Nežiūri į šalį.
Jie mirė ir buvo palaidoti purve, bet jų rankos išsikišo.
Taigi jų draugai rankomis kabindavo šalmus.
O laukai? Ar laukų nepakeitė tai, kas nutiko?
Mirusieji ne tokie kaip mes.
Kaip laukai gali išlikti kaip paprasti laukai?
Kalba gali išlaisvinti mūsų protus arba juos įkalinti. Svarbu tai, ką sakome. Sunkūs, pliki, teisingi atsiskaitymo žodžiai. Ištarti tiesos žodžius apie karą ir kariuomenę nebegali tęsti savo slogaus mirties rečitalio.
Kareivis berniukas karštoje saulėje dirba savo peilį
kad nuluptų veidą nuo mirusio žmogaus
ir pakabinti ant medžio šakos
žydinti tokiais veidais.
Karas naudoja filologiją, ištuštėjusią nuo žmonijos. Jame kalbama sąmoningai gluminančiu būdu, kad būtų galima apšviesti siaubingus, žudančius veiksmus. Visapusiški karo žaidimai pranešti CSIS tęsia: „Nėra griežtos atvirojo kodo operacinės dinamikos ir invazijos rezultatų analizės, nepaisant jos kritinio pobūdžio“. Skamba antiseptiškai, nuobodžiai, bet iš tikrųjų taip yra. . .
Tai blogiau nei atmintis, atvira mirties šalis.
Turėjome poetiškai mąstyti ir kalbėti. Atskleisti melą. Poezija nekenčia banalaus, šukuojasi per detritą, kad duotų neįprastus liudijimus. Tai mąstyti ir kalbėti realistiškai ir transcendentiškai, apšviesti pasaulio kūrinius, nesvarbu, ar tie kūriniai baisūs, ar gražūs. Poezija į daiktus žiūri tokius, kokie jie yra, į gyvenimą žiūri ne kaip į objektą, kurį reikia išnaudoti, o apmąstyti, gerbti.
Kam meluoti? Kodėl gi ne gyvenimas, kaip tu ketini?
Jei rimtai žiūrime į savo žmogiškumą, mūsų atsakas karo kūrėjams turi būti maištas. Ramus ir poetiškas, stiprus ir nenumaldomas. Turime pakelti žmogaus būklę, nes jie siekia ją pabloginti. Mirties pirkliai negali nugalėti judėjimo, kuris kalba poezijos kalba.
Korporacinė valstybė žino, ką daro. Pirmiausia jie siekia anestezuoti mūsų protą, kad galėtų be pasipriešinimo nužudyti mūsų kūnus. Jiems tai gerai sekasi. Jie moka mus nukreipti, išsekinti. Ir jei sukauptume pakankamai smurtinio pykčio, jie žino, kaip reaguoti į mūsų smurtą. Bet ne poetinis protestas. Jų nerviniai keliai neveda į poeziją, į nesmurtinį potencialą, į meilės vizijas. Jų kalba, žodžiai ir galia nublanksta prieš teisingą jų darbų išraišką.
Štai kodėl mes jaučiamės
užtenka paklausyti
vėjui, stumiančiam citrinas,
terasose tiksintiems šunims,
žinant, kad nors paukščiai ir šiltesnis oras amžinai juda į šiaurę,
dingstančiųjų verksmas
gali prireikti metų, kol čia atvyksime.
Nesmurtaujantys revoliucionieriai, kalbantys poezijos kalba, gali laimėti. Skaičiuojama, kad užtenka tik 3.5 proc. gyventojų, kad būtų sugriauta labiausiai represinė totalitarinė valstybė. Ir nepaisant mūsų teisių, mes gyvename represinėje korporacinėje totalitarinėje valstybėje, kuri įkalina tiesos sakytojus ir plačiai bei be atrankos žudo visame pasaulyje. Ar tarp mūsų šiose Jungtinėse Valstijose yra 11 milijonų, norinčių kalbėti ir girdėti sąžiningą poezijos kalbą?
Taigi, nenukreipkite žvilgsnio. Kalbėkite nepalaužiamai drąsiai ir nuoširdžiai. Žodžiai yra svarbūs. Liudykite gyvenimą ir nešvarų karo melą. Būk poetas revoliucionierius. Tiesa nužudys žvėrį.
Jūs man sakote, kad esate poetas. Jei taip, mūsų kelionės tikslas yra tas pats.
Dabar esu valtininkas, vairuojantis taksi pasaulio gale.
Pažiūrėsiu, kad atvyktum saugiai, mano drauge, aš tave nuvešiu.
(Poezija Carolyn Forche)
