Kathy Kelly
"Dabar pradėkime. Dabar vėl atsiduokime ilgai ir karčiai, bet gražiai kovai už naują pasaulį... Ar sakysime, kad šansai per dideli? ... kova per sunki? ... ir mes apgailestaujame? O gal bus kita žinutė – ilgesio, vilties, solidarumo... Pasirinkimas yra mūsų pačių ir, nors mums labiau patiktų kitaip, turime rinktis šiuo lemiamu žmonijos istorijos momentu.
– Dr. Martin Luther King, „Anapus Vietnamo“
Kabulas – praleidau nuostabiai ramų rytą čia, Kabule, klausydamasis paukščių giesmių ir mamų bei jų vaikų skambučio ir atsakymo kaimyniniuose namuose, kai šeimos pažadina ir ruošia savo vaikus mokyklai. Maya Evans ir aš atvykome čia vakar ir tik įsikuriame mūsų jaunųjų šeimininkų bendruomenės kvartale. Afganistano taikos savanoriai (APV). Praėjusią naktį jie papasakojo apie siaubingus ir bauginančius įvykius, kurie pažymėjo pastaruosius kelis jų gyvenimo mėnesius Kabule.
Jie papasakojo, kaip jautėsi, kai netoliese kelis rytus juos pažadino bombos sprogimai. Kai kurie teigė, kad jautėsi beveik sukrėsti, kai neseniai vieną dieną sužinojo, kad vagys nusiaubė jų namus. Jie pasidalijo didžiuliu nerimu dėl liūdnai pagarsėjusio karo vado pareiškimo, smerkiančio žmogaus teisių demonstraciją, kurioje dalyvavo keli bendruomenės nariai. Ir jų siaubas, kai po kelių savaičių Kabule jauna moteris, islamo žinovas vardu Farkhunda, buvo melagingai apkaltinta gatvės ginče dėl Korano išniekinimo, po kurio, riaumojui pritarus įsiutusiai gal dviejų tūkstančių vyrų miniai, minios nariai, akivaizdžiai susitarę policijoje, ją mirtinai sumušė. Mūsų jaunieji draugai tyliai rūšiuoja savo emocijas neišvengiamo ir dažnai slegiančio smurto akivaizdoje.
Galvojau, kaip įtraukti jų istorijas į kursą, kuriam ruošiausi tarptautinė internetinė mokykla kuria siekiama padėti didinti žmonių sąmoningumą tarpvalstybiniu mastu ir dalytis rezultatais. Tikiuosi, kad mokykla padės plėtoti judėjimus, skirtus paprastam gyvenimui, radikaliam dalinimuisi, tarnavimui ir daugeliui tiesioginiams nesmurtiniams veiksmams, siekiant užbaigti karus ir neteisybę.
Iš esmės, kai „Voices“ nariai vyksta į Kabulą, mūsų „darbas“ yra klausytis ir mokytis iš mūsų šeimininkų bei grąžinti jų karo istorijas į gana taikias šalis, kurių veiksmai sukėlė jiems tą karą. Mums net neišvykus žinios iš Afganistano jau buvo gana niūrios. Per kovą tarp ginkluotų grupuočių žuvo kelios dešimtys žmonių. Prieš savaitę Kabulo viešbučio išpuolis prieš tarptautinius verslininkus. Nuoširdžiai parašėme draugams su paskutinės minutės pasiūlymu likti nuošalyje, tikėdamiesi, kad netapsime jų smurto taikiniais. „Prašau ateiti“, – parašė mums draugai. Taigi mes čia.
Vakarų buvimas Afganistane jau sukėlė neaprėpiamą sunaikinimą, kančias ir nuostolius. A neseniai išleisti gydytojai už socialinę atsakomybę apskaičiavo, kad nuo 2001 metų Irake ir Afganistane per JAV karus žuvo mažiausiai 1.3 mln. ir greičiausiai daugiau nei 2 mln. civilių.
Ataskaitoje priekaištaujama, kad JAV politinis elitas nuolatinį smurtą Afganistane ir Irake priskyrė įvairių tipų tarpusavio konfliktams, „tarsi tokių konfliktų atgimimas ir žiaurumas nesusijęs su destabilizacija, kurią sukėlė dešimtmečius trukusios karinės intervencijos“.
Mūsų jaunieji draugai išgyveno karo siaubą ir kiekvienas iš jų, kaip ir jų tėvai bei seneliai, kovoja su traumomis. Kai vykome su jais aplankyti pabėgėlių stovyklų už Kabulo, kai kurie pasakojo apie savo vaikystės patirtį, kai bėgo, kai jų kaimai buvo užpulti ar užimti. Iš jų sužinome apie kančias, kurias išgyveno jų motinos, kai neužteko maisto šeimai pamaitinti ar kuro išnešioti beširdes žiemas: kai jos pačios vos nemirė nuo hipotermijos. Keletas mūsų jaunų draugų patiria baisius prisiminimus, kai naujienose išgirsta pasakojimus apie afganistaniečius, žuvusius nuo raketų ar apšaudymo, siaubingame jų šeimos narių ir artimųjų akyse. Jie dreba ir kartais verkia, prisimindami panašius išgyvenimus iš savo gyvenimo.
Vakarų istorijose apie Afganistaną pasakojama, kad Afganistanas negali susidoroti su savo traumomis, kad ir kaip besistengtume padėti savo kulkomis, bazėmis ir žetonų mokyklomis bei klinikomis. Tačiau šie jaunuoliai atkakliai reaguoja į savo patirtas traumas ne siekdami keršto, bet ieškodami būdų, kaip padėti žmonėms Kabule, kurių aplinkybės yra prastesnės nei jų, ypač 750,000 XNUMX afganų, gyvenančių su savo vaikais niūriose pabėgėlių stovyklose.
APV veikia alternatyvioji mokykla gatvės vaikams Kabule. Maži vaikai, kurie yra pagrindiniai savo šeimų maitintojai, neranda laiko mokytis pagrindinių matematikos ar „abėcėlės“, kai kasdien praleidžia daugiau nei aštuonias valandas dirbdami Kabulo gatvėse. Kai kurie yra pardavėjai, kai kurie poliruoja batus, o kai kurie nešiojasi svarstykles keliuose, kad žmonės galėtų pasisverti. Karo ir korupcijos slegiančioje ekonomikoje jų sunkiai uždirbamos pajamos vos nuperka pakankamai maisto šeimoms.
Vargingiausių Kabulo šeimų vaikai turės daugiau galimybių gyvenime, jei taps raštingi. Nesvarbu, kad didėja mokinių skaičius, kurį JAV kariuomenė dažnai vadina okupacijos pranašumais. 2015 m. kovo mėn. CŽV pasaulio faktų knygoje teigiama, kad 17.6 % vyresnių nei 14 metų moterų yra raštingos; iš viso tik 31.7 % paauglių ir suaugusiųjų moka skaityti ar rašyti.
Susipažinę su apie 20 šeimų, kurių vaikai dirba gatvėse, APV parengė planą, pagal kurį kiekviena šeima kas mėnesį gaus maišą ryžių ir didelę talpą aliejaus, kad kompensuotų šeimos finansinius nuostolius dėl vaikų siuntimo į neformalius užsiėmimus APV. centre ir ruošiasi juos įrašyti į mokyklą. Nuolat bendradarbiaudami su neramių Afganistano etninių grupių atstovais, APV nariai dabar įtraukia 80 vaikų į mokyklą ir tikisi netrukus aptarnauti 100 vaikų.
Kiekvienas Penktadienis, vaikai įsilieja į centro kiemą ir iškart rikiuojasi į eilę nusiplauti kojų ir rankų bei išsivalyti dantis prie bendro vandens maišytuvo. Tada jie lipa laiptais į savo ryškiai dekoruotą klasę ir lengvai įsitaiso, kai mokytojai pradeda pamokas. Trys nepaprasti jauni mokytojai, Zarghuna, Hadisa ir Farzana, dabar jaučiasi padrąsinti, nes daugelis iš trisdešimt vieno gatvės vaikų, kurie praeitais metais mokėsi mokykloje, per devynis mėnesius išmoko laisvai skaityti ir rašyti. Jų eksperimentavimas su skirtingais mokymo metodais, įskaitant individualizuotą mokymąsi, duoda rezultatų – skirtingai nuo valstybinių mokyklų sistemų, kuriose daugelis septintokų nemoka skaityti.
Vesdamas gatvės vaikų demonstraciją Zekerullah, kuris kažkada pats buvo gatvės vaikas, buvo paklaustas, ar nejaučia kokių nors baimių. Zekerullah teigė baiminantis, kad sprogus bombai vaikai nukentėtų. Tačiau jis labiau bijojo, kad nuskurdimas juos kankins visą gyvenimą.
Ta drąsos ir užuojautos žinia ne visada nugalės – ir negali – nugalėti. Bet jei mes į tai atkreipsime dėmesį ir, juo labiau, jei, mokydamiesi iš jos pavyzdžio, imsimės veiksmų, kad parodytume tai pavyzdžiu, tai mums pasiūlys kelią iš vaikiškos baimės, iš paniško susitarimo kare ir galbūt beprotiško karo gniaužtų. Mes patys patenkame į žymiai geresnį pasaulį, kai nusprendžiame jį sukurti kitiems. Mūsų pačių išsilavinimas, mūsų pačių pergalė prieš baimę ir mūsų, kaip lygių, atėjimas į suaugusiųjų pasaulį gali prasidėti arba prasidėti iš naujo – dabar.
Taigi pradėkime.
Šis straipsnis pirmą kartą buvo paskelbtas Telesur English
Kathy Kelly (kathy@vcnv.org) koordinuoja „Balsus už kūrybišką neturtą“ (vcnv.org).
